Mielos mamos, turbūt puikiai pažįstate tą jausmą, kai po ilgų svarstymų, diskusijų šeimoje ir nemigo naktų pagaliau priimate sprendimą dėl vaiko mokyklos. Sprendimas, regis, jau „užrakintas“, sutartis pasirašyta, uniforma kabo spintoje, tačiau širdyje vis tiek kirba nerimas. Ypač jei pasirinkote privačią mokyklą.

Mes dažnai girdime apie privačių mokyklų privalumus: mažesnės klasės, individualus dėmesys, stipri bendruomenė. Tačiau rečiau kalbama apie tai, kad perėjimas į tokią aplinką (ar startas joje) vaikui gali tapti ne tik galimybe, bet ir dideliu iššūkiu. Privati erdvė – tai ne tik „geresnės sąlygos“, tai – kitokia kultūra, prie kurios reikia priprasti.

Pakalbėkite atvirai: kas laukia mūsų vaikų užvėrus privačios mokyklos duris ir kaip mes, mamos, galime jiems padėti šiame adaptacijos kelyje?

„Aš čia visada matomas“ – dėmesio našta

Vienas didžiausių pokyčių, su kuriuo susiduria vaikai, atėję iš didelių valstybinių mokyklų ar tiesiog pratinami prie kolektyvo, yra matomumas. Valstybinėje mokykloje, kur klasėje mokosi 30 vaikų, gana lengva „pasislėpti“ – neišmokai pamokos, esi prastos nuotaikos ar tiesiog nori pabūti šešėlyje? Tikimybė, kad mokytoja tavęs nepakvies atsakinėti, yra gana didelė.

Privačioje mokykloje viskas kitaip. Čia vaikas yra nuolat matomas – kaip ant delno. Mažesnėse klasėse kiekvienas mokinys gauna daug asmeninio dėmesio, o tai reiškia, kad pasislėpti nepavyks. Vaikams, kurie yra intravertai ar tiesiog jautresni, šis nuolatinis „buvimas scenoje“ iš pradžių gali kelti didelį stresą ir nuovargį. Grįžęs namo vaikas gali būti irzlus ne dėl to, kad mokslai sunkūs, o dėl to, kad visą dieną jautėsi stebimas ir vertinamas.

Kitokios taisyklės ir vertybinis pamatas

Privačios mokyklos dažnai turi labai aiškiai apibrėžtas vertybes ir ugdymo filosofiją. Tai nėra tik skambūs žodžiai lankstinukuose – tai kasdienė praktika. Pavyzdžiui, Vilniuje ir Kaune veikianti privati mokykla „Pažinimo medis“ savo ugdymo procesą grindžia ne tik akademiniais pasiekimais, bet ir giliu emocinio intelekto ugdymu bei bendruomeniškumu.

Vaikui, atėjusiam iš aplinkos, kurioje svarbiausia buvo „gauti dešimtuką“, gali būti sunku suprasti, kodėl dabar iš jo reikalaujama reflektuoti savo jausmus, spręsti konfliktus taikiai arba dalyvauti bendruose projektuose, kur vertinamas ne asmeninis, o komandinis rezultatas.

Toks vertybinis lūžis – rimtas iššūkis. Vaikui gali atrodyti, kad senosios „išgyvenimo strategijos“ (kalti mintinai, konkuruoti su suolo draugu) čia tiesiog neveikia. Jam reikia laiko perprasti naujas žaidimo taisykles.

Socialinis burbulas ir nauji draugai

Neretai mamos baiminasi dėl vadinamojo „šiltnamio efekto“. Ar mano vaikas neišleps? Ar jis susiras tikrų draugų? Tiesa ta, kad privačiose mokyklose socialinė dinamika taip pat yra intensyvi.

Čia vaikai dažnai skatinami diskutuoti, reikšti savo nuomonę. Jei jūsų vaikas nėra pratęs argumentuotai ginčytis ar drąsiai kvestionuoti autoritetus (kas dažnai skatinama šiuolaikinėse privačiose mokyklose), jis iš pradžių gali jaustis nesaugus. Be to, naujoko statusas mažoje, susiformavusioje bendruomenėje yra sunkesnis nei didelėje mokykloje – čia visi visus pažįsta, tad įsilieti į jau esamas draugų grupes gali užtrukti.

Kaip mes galime padėti? 4 patarimai mamoms

Matyti savo vaiką nerimaujantį – sunku. Tačiau mūsų, kaip mamų, užduotis yra ne pašalinti kliūtis, o padėti jas įveikti. Štai keletas praktinių žingsnių:

1. Leiskite vaikui „nuleisti garą“. Po mokyklos netardykite vaiko klausimais „Kaip sekėsi?“, „Ką gavai?“. Privati mokykla reikalauja daug emocinių jėgų. Leiskite vaikui bent valandą pabūti ramybėje, pažaisti ar tiesiog nieko neveikti. Pokalbiai bus daug atviresni, kai vaikas pailsės nuo intensyvaus socialinio kontakto.
2. Bendradarbiaukite, o ne kontroliuokite. Privačios mokyklos dažnai akcentuoja tėvų ir mokytojų partnerystę. Pasinaudokite tuo. Jei matote, kad vaikas nerimauja, susisiekite su klasės vadovu. Dažnai pedagogai klasėje mato visai kitokį vaizdą nei mes namuose. Galbūt privati mokykla „Pažinimo medis“ ar bet kuri kita jūsų pasirinkta įstaiga turi psichologą ar mentorių, kuris gali padėti adaptacijos laikotarpiu? Nebijokite prašyti pagalbos – tai rodo jūsų sąmoningumą, o ne silpnumą.
3. Normalizuokite nesėkmes. Naujoje aplinkoje klaidos yra neišvengiamos. Galbūt pirmieji pažymiai bus prastesni, nei tikėjotės. Galbūt kils konfliktas su nauju draugu. Paaiškinkite vaikui, kad tai – normali proceso dalis. Sakykite: „Matau, kad tau sunku, ir tai natūralu – juk viskas aplinkui nauja“. Jūsų ramybė yra geriausias vaistas vaiko nerimui.
4. Kantrybė – jūsų geriausia draugė. Psichologai teigia, kad pilnavertė adaptacija naujoje mokykloje gali trukti nuo 3 iki 6 mėnesių. Nesitikėkite stebuklo per pirmąją savaitę. Duokite laiko vaikui „prisijaukinti“ naują sistemą, mokytojus ir klasiokus.

Mielos mamos, perėjimas į privačią mokyklą yra investicija ne tik į vaiko žinias, bet ir į jo asmenybę. Iššūkiai, su kuriais vaikas susiduria dabar – mokymasis bendrauti, atsakomybės prisiėmimas, emocinis atsivėrimas – yra būtent tos pamokos, kurios jam labiausiai pravers suaugusiojo gyvenime.

Būkite šalia, klausykite ir tikėkite savo vaiku. Jis stipresnis, nei manote, o šis pokyčių laikotarpis – tai tik dar vienas laiptelis į jo savarankiškumą.